Tvari žemės ūkio politika yra gyvybiškai svarbi Lietuvos regionų išlikimui, tačiau šiandien šio sektoriaus problemos (ypač smulkiųjų ūkininkų) viešumo sulaukia tik kilus politiniams skandalams, o politika dažniau formuojama „į save lenktų pirštų“ principu (kas arčiau politikos, tam didesnė ir nauda).

Laiko atgal neatsuksi, bet visų machinacijų žemės ūkio sektoriuje pagrindas yra nevykusi dekolūkizacija, kurios rezultatas – atsirado keistas postkolchozinis darinys – žemės ūkio bendrovės su valstiečių pajais ir iš buvusio kolūkinio elito – pirmininkų, agronomų – susiformavę valdymo organai. Greta formavosi ir vakarietiško tipo fermerystės – privačių ūkininkų – sluoksnis. Tuo pat metu, iš žemės ūkio pelnytis gali ir tradicinės verslo įmonės (ABai ir UABai), negalinčios pirkti žemės, tačiau galinčios ją nuomotis, o tų UABų veikėjai, nors ir negali asmeniškai turėti virš 500 ha, tačiau puikiai gali būti tų UABų akcininkai ir toliau grobti Lietuvos žemelę.

Dabartinį žemės ūkį reglamentuoja mažiausiai 4 įstatymai, visi su savo spragomis ir neskaidrumais: Ūkininko ūkio įstatymas, Žemės ūkio bendrovių įstatymas, Akcinių bendrovių įstatymas, Žemės pirkimo ir pardavimo įstatymas ir dar daug kitų bei juos lydinčių teisės aktų. Man asmeniškai svarbiausia – aiškumas. Pradėkime nuo radikalaus varianto:

1. Pagal Ūkininko ūkio įstatymą Lietuvoje ūkininkauja ūkininkai (ne Seimo nariai).

2. Jokių postkolchozinių bendrovių.

3. Jei tikrieji ūkininkai mato naudą, gali jungtis į kooperatyvus, kartu pirkdami, nuomodami paslaugas, techniką, trąšas ir pan.

4. Visi kiti UABai ir uabėliai negali ūkininkauti ir turėti (jokiu pavidalu) dirbamos žemės.

5. Tačiau gali laisvai konkuruoti rinkos sąlygomis visose veiklose, susijusiose su ūkininkų veiklos aptarnavimu – pervežimai, technika, remontas, produkcijos apdorojimas, trąšų prekyba ir t. t.

Šiam variantui daug kas turėtų pasipriešinti, teigdami (teisingai), jog bendrovės sukuria darbo vietas vargstantiems kaimo žmonėms. Bet juk ūkininkai irgi gali suteikti darbo vietas. Tik jau nėra kam dirbti, nes kaimo žmonės arba emigravo, arba bendrovių siūlomi atlyginimai yra per maži.

Siūlau 100-mečio idėją Lietuvai: sugalvokime ir apsispręskime, kaip ateinantį šimtmetį vystysime žemės ūkį! Plačiai diskutuokime ir raskime tikrą sutarimą! Sukurkime visiems teisingą, ilgalaikę, su kiekvienais rinkimais nesikeičiančią reformą, vertą prezidento Aleksandro Stulginskio vardo!

Turite minčių? Pasidalinkite jomis viešai arba elektroniniu paštu linas.balsys@lrs.lt.

Publikuota Delfi.lt