Dabar jau akivaizdu – žaliaisiais skambiai pasivadinusių  valstiečių Vyriausybė ne gina piliečių teisę gyventi švariai ir saugiai, o atveria visus kelius atliekų deginimo gamykloms Lietuvoje, už kurių, galimai, slypi energetikos klanų ir stambaus verslo interesai.  

Šie projektai gali tapti rimta rakštimi, atsiskaitant Europos Komisijai, kaip Lietuva įgyvendina žiedinės ekonomikos plano, pagal kurį kuo daugiau atliekų turės būti išrūšiuojama ir panaudojama pakartotinai, tikslus.

Kardinalūs valstiečių nuomonių viražai dėl atliekų deginimo plėtros stebina. O gal kaip tik – to ir reikėjo laukti. Taip dažnai nutinka politikams, pajutusiems absoliučią valdžią. Prieš rinkimus

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra net protestavusi prieš naujos atliekų deginimo gamyklos statybas. Mitinge dalyvavo ir skyriaus pirmininkė Virginija Vingrienė, kuri, per sąrašą patekusi į Seimą, nuomonę greitai pakeitė ir netgi viešai piktinosi, jog atliekų deginimo jėgainių statybos vėluoja.

Valstiečių sąrašo lyderis Saulius Skvernelis, kandidatuodamas tapti  premjeru dar viešai kartojo, jog nepritaria Vilniaus atliekų deginimo elektrinei, tačiau juo tapęs –  labai greitai pasuko ienas į priešingą pusę. Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje mano paklaustas, kodėl nestabdo šių projektų, kaip žadėjęs, kuo paaiškintų, kad „Lietuvos energija“, nekreipdama dėmesio į jokias visuomenės diskusijas ir aiškėjančius faktus, jog Lietuvoje nebus tiek atliekų, kiek šioms elektrinėms reikės, skelbia viešuosius pirkimus ir sudaro milijonų vertas sutartis šiems projektams vykdyti, tiesiog bejėgiškai kartojo, jog „negi dabar viską stabdysi“. Neva, tai – praeitos Vyriausybės projektai. Vėliau premjeras ir žiniasklaidai patvirtino, kad nei Kauno, nei Vilniaus atliekų deginimo projektų nestabdys.

Praėjusiais metais, prieš pat Seimo rinkimus vienintelė tuo metu Seime buvusi Valstiečių ir žaliųjų sąjungos Seimo narė Rima Baškienė su nepriklausomu Seimo nariu Povilu Urbšiu spėjo pateikti įstatymo pataisą, kad atliekų deginimo įrenginiai nebūtų statomi arčiau nei 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamųjų vietovių. Pati Rima Baškienė pripažino, kad statant tokius objektus dažnai nesilaikoma tarptautinių aplinkosaugos reikalavimų, todėl reikalinga bent įstatymu įtvirtinti saugų minimalų nuotolį nuo gyvenamųjų vietovių.

Dabar panašu, kad įstatymo įregistravimas tebuvo valstiečių rinkimų kampanijos dalis, nes jis greitai buvo pamirštas, o valstiečiams atėjus į valdžią ir turint neribotą galimybę formuoti darbotvarkes – neatsidūrė nei rudens, nei pavasario Seimo sesijos darbotvarkėje, nors atliekų deginimo jėgainių klausimas Seimo komitetuose tuo metu buvo keliamas ne vieną kartą. Klausimas, ar reikia ir Kaune, ir Vilniuje statyti galingas jėgaines – tebėra aktualus ir dabar. Tik, ko gero, tokiems įstatymams ir ryžtingesniems žingsniams pristigo politinės valios arba ji greitai nuslopo, nes buvo kažkieno nugesinta.

Mano nuostabai, savo nuomonę dėl atliekų deginimo pakeitė ir ilgametis aplinkosaugininkas, valstiečių paskirtas aplinkos ministru Kęstutis Navickas. Ministro nuomonė diskusijų apie atliekų deginimą pradžioje buvo gan progresyvi – atliekas kogeneracinėje elektrinėje keisti kitu kuru. Protingiausia būtų buvę leisti statyti biokuro kogeneracinę elektrinę, gaminančią ir šilumą, ir elektros energiją.

Nors aplinkos ministras neseniai viešai abejojo, ar Lietuvai tikrai reikalingos dar dvi atliekų deginimo gamyklos, dabar tokių dvejonių viešojoje erdvėje nebeliko. Seime susirūpinusiems dėl to, kaip čia mes suderinsime tiek atliekų deginimo jėgainių su žiedinės ekonomikos veiksmų planu, jis pareiškė, jog atliekų deginimas papildys Lietuvos perdirbamų atliekų dalį (esą, jei deginant atliekas, gaminama šiluma ir elektra, tai nelaikoma šalinimu, o perdirbimu). Tačiau panašu, kad tai yra laisvos ministro interpretacijos, nes kažkodėl Europos Komisija mus įspėja, kad Lietuvai prisistačius atliekų deginimo įrenginių Kaune ir Vilniuje, kyla rizika neįvykdyti šaliai numatytų įsipareigojimų bei nepasiekti ambicingų perdirbimo tikslų.

Kyla klausimas, ar nepasikartos už Europos Sąjungos lėšas regionuose pristatytų atliekų mechaninio – biologinio apdorojimo (MBA) gamyklų likimas? Pastatyta 10 gamyklų, jos lyg ir veikia, tačiau realios naudos iš jų mažai. Vienintelis privalumas – mažiau atliekų vežama į sąvartynus, tačiau, pradėjus eksploatuoti gamyklas, komunalinių atliekų tvarkymas itin pabrango. Kai kuriose savivaldybėse tai jau pajuto ir gyventojai, ant kurių pečių gula šių gamyklų išlaikymo kaštai. Aplinkos ministerijos specialistai jau užsimena, kad pradedami svarstyti ir galimi šių rūšiavimo gamyklų uždarymo scenarijai. Nepasiteisinančioms atliekų rūšiavimo gamykloms išleista apie 124,55 mln. eurų Europos Sąjungos paramos. Šie pinigai galėjo būti panaudoti daug naudingiau – pavyzdžiui, rūšiavimo konteinerių infrastruktūrai gerinti, gyventojų skatinimui rūšiuoti savo namuose.

Apmaudu, jog vėl bandoma bristi į tą pačią upę, leidžiant verslui pačiam spręsti, kiek ir kokių deginimo pajėgumų jėgainių Lietuvai reikia. Gaila, kad pseudo-žaliųjų valstiečių valdžia, turinti Seimo daugumą, Vyriausybę ir galią priimti sprendimus, užtikrinančius valstybės ir jų gyventojų interesus, eina visai priešinga kryptimi.