Su skaidrumo ir reformų šūkiais į rinkimus ėję valstiečiai gavo didžiulį rinkėjų pasitikėjimą. Deja, netrukus pradėjo panašėti, kad reformos ir itin svarbūs įstatymai priiminėjami vadovaujantis „pusbrolių ir švogerių krašto“ dėsniais. Miškų ūkį išmanantys žmonės sutinka, kad reikia pokyčių, tačiau neabejoja, kad už urėdijų reformos, kokią siūlo ministras, slypi ne kas kita, kaip stambiųjų medienos perdirbėjų interesai.

Jau rašiau apie skandalingą faktą, jog vienas ta reforma galimai suinteresuotų veikėjų – ministro K. Navicko pusbrolis, vadovaujantis vienai stambiausių medienos perdirbimo įmonių. Galimas interesų konfliktas – ne problema ir kitiems ministerijos pareigūnams, tiesiogiai rengiantiems įstatymų projektus.

Šiuo metu Seime svarstomas Lietuvos gyventojams itin svarbus Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (PAV). Neseniai dėl šio įstatymo rengimo Aplinkos apsaugos komitete buvo surengti klausymai. Vyko įstatymo redagavimas.

Aplinkos ministerijos naujoje redakcijoje – daug keistų siūlymų, kurie labiau panašūs į verslo pageidavimų koncertą, nei aplinkos ir gyventojų interesų gynimą. Komiteto klausymuose viskam dirigavo ir garsiausiai reiškėsi Investuotojų forumo atstovė R. Skyrienė, o dauguma ministerijos darbuotojų tik kukliai sėdėjo nuleidę galvas, arba atvirai pataikavo diriguojančiai poniai.

Tarp naujos Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo redakcijos rengėjų –  Rūta Revoldienė, kuri yra aplinkos ministerijos Poveikio aplinkai vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė. Tai  pažymėta ir įstatymo aiškinamajame rašte. Ministerijos specialistų darbas yra labai svarbus, nes jie konkrečiai įrašo ir formuluoja nuostatas, kurias vėliau svarsto politikai.

Pradeda kilti įtarimai, kad prie šio įstatymo galimai dirba ne tik ponia Rūta, bet ir jos vyras. Vidas Revoldas vadovauja konsultacinei įmonei „AV Conculting“, kuri užsiima strateginių pasekmių aplinkai vertinimu, atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo, planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo paslaugomis. Galima tik spėti, kad priėmus siūlomos redakcijos įstatymą „AV Conculting“ tikrai palengvėtų darbas: uždirbtų daugiau, nes ataskaitas būtų daug lengviau patvirtinti, o ir savivaldybės nekaišiotų pagalių į ratus, nes ketinama iš jų atimti paskutinį ginklą  – „vetuoti“ poveikio aplinkai vertinimo procesą, jei agresyvus verslas ketina pažeisti bendruomenių ir aplinkosaugos interesus.

Tokių atvejų pasitaiko nemažai, pavyzdžiui, kaip Kėdainiuose, kur savivaldybė sustabdė žmonių sveikatai galimai pavojingą chemijos pramonės projektą. Tokius sprendimus galima būtų taikyti ir be saiko plėstis ketinantiems kiaulių ir paukščių fermų „plėtotojams“, todėl pastarieji visomis išgalėmis stengiasi įstatymą sušvelninti, ieškodami landų, vadovaudamiesi „pusbrolių ir švogerių“ filosofija.

Mano manymu, R. Revoldienė, turėdama interesų konfliktą, privalėjo nusišalinti nuo įstatymo rengimo, o ne imti rengti naują įstatymo redakciją, sukurptą iš verslininkų pageidavimų. Panašu, kad tai prasilenkia su bet kokia valstybės tarnautojo etika.

Šią savaitę kreipiausi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kad tiek ministro K. Navicko, tiek R. Revoldienės  atvejis būtų įvertintas.

Tas pats lauks ir kitų valstybės tarnautojų, dėl kurių skaidrumo ir atstovavimo visuomenei kils bent menkiausių abejonių. Tarnybinės padėties valstybės tarnyboje naudojimas giminėms, draugams ar verslo grupėms proteguoti yra netoleruotinas.